Baltai ir ąžuolai

Miškų ir medžių garbinimas buvo vienas kertinių baltų tikėjimo elementų. Miškuose buvo aukojama dievams, deginami, laidojami mirusieji, rengiamos šventės, ritualai. Tikėta, kad medžiai gyvi, jaučia skausmą, juose galinčios gyventi mirusiųjų vėlės, dvasios, su medžiais galima kalbėti. Ąžuolas dažniausiai būdavo įvardijamas šventuoju medžiu.

Prasidedant Lietuvos krikštui padaugėjo šventas girias ir tikėjimą jomis plačiau aprašančių šaltinių. Krikšto metu pradėtas šventųjų girių, kaip svarbių pagoniško kulto objektų naikinimas. Į kriščionybę atversti baltai tebegerbė girias ir nedrįso jų kirsti nepaisant visų krikščionių raginimų. Nykstant miškų garbinimui, pavieniai medžiai tebebuvo laikomi svarbūs bendraujant su dvasiomis, protėviais. Magiška medžio ir miško pasaulėjauta laikui bėgant sumenksta, nors negalima sakyti, kad ji išnyksta. Juk iki pat šių dienų laukuose paliekami stambūs, archetipinį pasaulio medį primenantys ąžuolai, dar daug kur tikima gydančiomis medžio galiomis prie jo prisiglaudus, tebėra legendų apie „užkeiktus“ miškus ir jų dvasias.

Baltai tikėjo jog medis turi keletą esminių funkcijų:

  • kosmogoninė – dažniausiai medis minimas kaip augantis ant pasaulio kalno, kur įcentrina kitus vaizdinius.
  • kultinė – šventos girios buvo svarbi dievų garbinimo vieta. Tikima, kad tokiomis galėję tapti seni, masyvių, rumbuotų medžių turinčios girios, ąžuolynai. Tokiose giriose buvo niekas nelaužoma, nemedžiojama, netgi be reikalo nevaikščiojama. Ten buvo žengiama tik aukojimų, ritualų metu.
  • mediacinė – baltų tikėjime medis laikytas objektu, kurio pagalba buvo galima bendrauti su dievais.
  • įcentrinančioji – šventas medis turi dideles įcentrinančias galias – apie jį sukasi mitologija, jis sutraukia žmones. Romovės šventyklos Prūsijoje centrinis objektas – amžinai žaliuojantis ąžuolas.